Trumpai apie šilkografiją
Šilkografija yra klasikinė grafikos technika. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie šilkografinę-trafaretinę spaudą fiksuoti senovės Kinijoje, Songų dinastijos valdymo laikotarpiu apie 960 – 1279 m. Ši grafikos technika sparčiai paplito po įvairias Tolimųjų Rytų šalis. Atrandant naujus spausdinimo metodus šilkografijos technika buvo nuolat tobulinama. Į Vakarų Europą šis spaudos būdas atkeliavo tik antroje XVIII a. pusėje, tačiau Europoje nepaplito, kol nebuvo plačiau išvystytas šilko audinių tiekimas iš Rytų Azijos šalių.
Terminas „šilkografija“ (serigraphy) sukurtas trečiame XX a. dešimtmetyje. Žodis susideda ir lotyniško “sēricum” (šilkas) ir graikiško “graphein” (rašyti arba piešti). Nors šio spaudos būdo pavadinimas išliko iki mūsų dienų, pats šilkas gaminant trafaretus jau nebenaudojamas, jį pakeitė naujos sintetinės medžiagos. Lietuvoje šią grafikos techniką plėtojo Rimtautas Gibavičius, Petras Gaidamavičius, Kęstutis Petras Ramonas ir Mikalojus Vilutis. Dailininkams ši grafikos technika leidžia perteikti piešinio linijų aštrumą bei išgauti sodrias ir intensyvias atspaudo spalvas.
Adomo Matuliausko šilkografijos darbų ciklas „Vilniaus miesto ženklai“
Tai 2011–2015 metais sukurtas emocionalus pasakojimas apie gimtąjį miestą Vilnių, kur plastinės raiškos priemonėmis kuriama ne realistinės tikrovės logika, o subjektyvi nuotaika, paliekant erdvės ir vietos tam, kad kiekvienas žiūrovas galėtų Vilniaus miesto ženklus perskaityti ir interpretuoti savaip.
Iš ciklo „Vilniaus miesto ženklai“, šilkografija (S/1), 17,5 x17,5 cm, 2011-2013 metai
Iš ciklo „Vilniaus miesto ženklai“, šilkografija (S/1), 17,5 x17,5 cm, 2013-2015 metai
Iš ciklo „Vilniaus miesto ženklai“, šilkografija (S/1), 17,5 x17,5 cm, 2015 metai